Paprasto vaikino BLOGas

Aš tikiuosi, kad visi likote gyvi ir sveiki po vakarykščio susitikimo.

Gaila, kad akistatos su Slibino ordino smogikais jums nepavyko išvengti, bet kaip man papasakojo susitikime dalyvavę mano bičiuliai, viskas baigėsi gerai.

Tai trumpai pabandysiu papasakoti, kokios žinios apie susitikimą mane pasiekė, o jūs, draugai, papildykite ir pataisykite, jei ką pamiršiu ar ne taip papasakosiu.

Žodžiu, kviečiau jus susirinkti, nes norėjau, kad pamatytumėte vieni kitus, artimiau susipažintumėte, būtumėte vieningesni ir stipresni, jei kartais tektų susidurti su „drakoniečiais”. Mano būgštavimai pasiteisino - Andrius ir jo kompanija kažkaip sužinojo, kur vyks susitikimas, ir atsiuntė savo vaikinus.

Nors mano bičiuliui Baliui, kuris padėjo surengti šį susitikimą, išpuolis kiek sugadino nuotaiką, gerai, kad viskas tuo ir baigėsi. Gerai, kad neišsigandote. Gerai ir tai, kad apie galimą užpuolimą buvome iš anksto pagalvoję ir pasirūpinę, kad jus pasiektų informacija, kuri taip rūpi ordinui, o tuo pačiu galėtų jus apsaugoti. Šią informaciją paslėpiau savo sveikinimo laiške, kurį mano bičiuliai jums davė susitikime.

Kaip ir maniau, smogikai reikalavo išduoti, kur mes esame. Išskaitę tai mano laiške, jūs tai jiems pasakėte, ir užpuolikai pasitraukė nė vieno nenuskriaudę.

Nuraminsiu jus - tai, ką jie sužinojo, ne visai atitinka tikrovę Tik jūs žinote, kur aš šiuo metu esu iš tikrųjų… Bet ir čia ilgai neužsibūsime. Judėsim toliau.

Tai va. Kai jau Slibino ordino vaikinai pasitraukė, susitikimas vyko normaliai. Visi pasikalbėjo. Kiekvienas gavo, kas kam priklauso Net neabejoju, kad panaudosite tai geriems dalykams.

Ypač Darius, kuriam atiteko šis tas itin vertingo.

Beje, man pasakojo, kad susitikime dalyvavo ir istorijos docentas Eligijus Raila, kuris šiek tiek prasklaidė istorinę „miglą”, tvyrančią virš mūsų… istorijos.

Man susidarė įspūdis, kad nepaisant „drakoniečių” įsibrovimo, susitikimas buvo smagus.

Juk taip?

Dar kartą ačiū visiems.

Linkiu sėkmės!

H.R.

Kartu su Marija (manau, jau galiu atskleisti jos vardą) ir Edžiu pasiekėme „tarpinę stotelę” - vietą, kurioj nors trumpam esam saugūs. Ne Lietuvoje, jei ką. Ilgai čia nebūsim. Lėksim tolyn, kuo toliau nuo tų bepročių.

Trumpai apie tai, kas nutiko.

Kaip ir įtariau, tas Andrius glaudžiai susijęs su Slibino ordinu. Tiksliau, jis vadovauja vietiniam šios organizacijos padaliniui. Manau, jis man kažko įpylė į arbatą mūsų susitikimo metu, nes atsimenu tik kad vieną akimirką šneku su juo, o kitą - atsibundu ant rūsio grindų.

Nežinau, kodėl jie mane pagrobė ir paliko gyvą. Marija įtaria, kad mane ruošėsi kankinti, greičiausiai kokiais nors ritualiniais juodosios magijos tikslais. Bijau pagalvoti, kas man galėjo nutikti.

Marija vis dėlto sekė mane, kai ėjau susitikti su Andrium. Sekė iki pat namo užmiestyje, kuriame jie mane ir įkalino. Ten pat jie laikė ir Edį.

Vaikinas atrodo baisiai. Kalba nerišliai. Bijo užmigti. Nesam tikri, kad po mėnesių, kuriuos jam teko praleisti Slibino ordino nelaisvėj, jam nebus pasimaišęs protas.

Ko jiems reikėjo iš Edžio? Atrodo, tai kažkaip susiję su jo kilme. Kiek pavyko suprasti iš tylių Edžio veblenimų, ši kompanija norėjo išnaudoti jį kaip instrumentą sąmoksle prieš Lietuvą, kurioje drakoniečiai mėgina įkurti kunigaikštystę ar karalystę. Atrodo, Lietuva turėjo tapti savotiška laboratorija, ir jei ordinui būtų pasisekę čia, jie kažko panašaus būtų ėmęsi ir kitose Rytų Europos šalyse.

Planas gana paprastas. Viskuo nusivylusiems mūsų gyventojams drakoniečiai ketino pasiūlyti valdovą, tikrą ar tariamą Vytauto Didžiojo palikuonį. Brolija ruošė planus, kaip Lietuvoje sukelti perversmą ir įvesti monarchiją. Edis pasakojo, jog jie netgi turi karūną - tą pačią, kurią prieš beveik 600 metų turėjo užsidėti Vytautas. Bėda ta, kad Eduardas visiškai nesutiko bendradarbiauti bei tapti Slibino ordino statytiniu valdovu, o dar be to valstybės išdaviku. Sunku buvo tikėtis tokio tvirtumo iš, atrodytų, minkštakūnio stilisto, bet stiprybė - šios giminės bruožas. Edis buvo nepalenkiamas, nepadėjo nei drakoniečių kankinimai, nei burtai.

Čia visai nelaiku pasimaišiau aš su savo blogu. Ko gero, Andrius manė, kad nesu pavojingas ir mano rašinėjimai jį tik linksmino. Tačiau vėliau, kai netyčia perėmiau jų šifruotą pranešimą, drakoniečiams pasidarė nebe taip juokinga. Edis sakė girdėjęs juos minint mano vardą. Kodėl jie neskubėjo manęs užčiaupti? Nežinau. Jie keisti. Jie kitokie. Gal dar ne viskas taip paprasta…

Kaip mes ištrūkome? Marija slapčia stebėjo pastatą ir laukė progos. Pagalbos nekvietė, bijodama, kad ordinas turi savų žmonių visur… Kai Andrius su savo parankiniais kažkur išvyko, mergina įsėlino į namą. Neklauskite, kaip jai, atrodo, gležnai merginai, pavyko susidoroti su sargybiniu - mačiau jį gulintį be sąmonės, kai Marija mane ir Edį tempė lauk, į mašiną. Atrodo, ji turi dar daugiau paslapčių (jei tik tai įmanoma), negu iš pradžių atrodė…

Mes nieko nelaukdami nutarėme išvykti iš Lietuvos. Gal trumpam, o gal ir ilgesniam laikui. Galvosime, ką daryti toliau. Bet neabejojame, kad ta kompanija taip lengvai nepasiduos. Marija mus visus apipiešė simboliais ir pentagramomis, kas turėtų apsaugoti nuo magiškų mėginimų mums pakenkti… Tų mėginimų yra - jausmas toks, lyg kas nors nuolatos stovėtų už nugaros, atrodo, netgi matai kažką akies krašteliu, bet vos tik pasisuki, viskas išnyksta…

Galvosime. Bet nepasiduosime. Andriui ir jo bendrams turiu pasakyti štai ką - neieškokite mūsų. Mes turime įrodymų, pagrindžiančių jūsų nešvarius darbelius. Sudėliojome viską į vieną dokumentą ir pasirūpinome, kad jie patektų į viešumą, jei mums kas nors atsitiks. Edis buvo jūsų paskutinis valdovas - jūs nebenuskriausite nei jo, nei Marijos. Aš jums tai pažadu.

Kur mes esame ir kur keliausime toliau? Žinau, kad šitą blogą skaito ne tik draugai, todėl nerašysiu. Bet pasaulis didelis ir pilnas galimybių. Tikiu - mums viskas bus gerai.

P.S. Į mano ligšiolinę pašto dėžę galit neberašyti. Bijau, kad ten įeinančius laiškus gali „kai kas” paskaityti…

P.P.S. tiems, kurie su manimi bendravo ne tik šio blogo pagalba, palikau kitą kontaktą, kuriuo galbūt galėsime ateityje susižinoti. Nežinau, kiek turėsiu galimybių bendrauti, bet maža kas…

Neturiu daug laiko, tai tik pranešu, kad man viskas OK. Kol kas.

Iš rūsio ištrūkau. Edį radom. Dingstam iš čia. Parašysiu vėliau, kai pasieksiu saugesnę vietą.

Nzn, ar perskaitysite tai.

Rasau is mobilaus. Atrodo, patekau i beda.

Atsimenu, gerem arbata su tuo Andrium, o tada issijungiau. Gal ten ko pridejo, kai nemaciau.

Atsibudau kažkokiam rusy. Nzn, kur.

Cia salta ir tamsu. Yra kzkox stalas, pripaisyta keistu znklu. Girdisi balsai uz sienos.

Seda baterija. Galbut tai jau viskas. Nzn ka daryt..

Anądien atkreipiau dėmesį į skulptūrą ant vieno Vilniaus namų - šventojo Jurgio, kovojančio su slibinu.

Na, šiandien jaučiuosi kaip šis personažas, besiruošiantis kovai su drakonu.

Nežinau, kiek pagrįsta tokia savijauta. Tiesiog pagaliau susitarėme susitikti su Andrium.

Jis man pats paskambino, reaguodamas į paskutiniuosius blogo įrašus. Kalbėjo, kad M. ir mano išvedžiojimai įdomūs, bet mažai ką bendra turi su tikrove. Sakė, kad pats jau ilgą laiką domisi Slibino ordinu ir jo veikla bei gali nemažai paaiškinti. Prie kavos puodelio.

Aš negeriu kavos, bet ne tai svarbu. Sutarėme susitikti.

Šįkart nusprendžiau neberengti tokio maskarado, kaip aną kartą, ir visko nesugadinti. Eisiu vienas.

Pasirinkau vieną miesto kavinių, gana lankomą, tai manau, man nieko nenutiks. Gal apskritai visa šita paranoja čia be reikalo?

Šiek tiek neramu, bet ir nekantru.

Ruošiuosi. Palinkėkite man sėkmės. Parašysiu, kai tik galėsiu.

Savaitgalį vėl buvom susitikę su M.

Kažkaip nejauku tokius dalykus rašyti viešai, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patinka. Jei tik tai yra įmanoma… Tos merginos ryžto ir stiprybės kiekvienas gali pavydėti. Ne tik ryžto ir stiprybės

Dar kartą aptarėme jos pusbrolio Edžio dingimo aplinkybes ir galimas sąsajas su Slibino ordinu, kurių, reikia pripažinti, kol kas neįžvelgiam.

Kiek atsimena mano naujoji pažįstama, vieną kovo popietę giminaitis jai paskambino ir paprašė susitikti. Kažką šnekėjo apie tai, kad jaučiasi esąs persekiojamas, atrodė išsigandęs ir kaip paprastai tokiais atvejais tvirtino, kad negali visko pasakoti telefonu. Minėjo sulaukęs kažkokio keisto pasiūlymo… ir prašė patikrinti jų vaikystės slaptavietę, jeigu jam „kas nors atsitiktų”.

M. gerokai sunerimo ir sutarė susitikti su pusbroliu. Susitikimas buvo paskirtas Europos aikštėje, pusę septynių, vakare. Edis jai parašė, kad važiuoja iš Žvėryno, kad jau įlipo į troleibusą Kęstučio stotelėj, kad stengsis nevėluoti ir bandys greičiausiu maršrutu nusigauti iki Europos aikštės.

Bet greitai M. pasiekė kita, paskutinė, pagalbos prašanti Edžio žinutė. M. mano, kad pakeliui jis buvo pagrobtas. Bandom atkurti galimą jo kelionės maršrutą ir išsiaiškinti, kur tai galėjo nutikti.

Netrukus prasidėjo Edžio paieška, tačiau mergina nutarė pati pamėginti surasti jį ir galimus pusbrolio grobikus. Apsilankiusi Edžio minėtoje vaikystės slaptavietėje, senelių namuose, kur būdami vaikai jie slėpdavo kramtūškės popierėlius ir kitus panašius „lobius”, M. rado tą medalioną su slibino ženklu. Taip taip, tą patį:

Mergina pradėjo savo tyrimą. M. nemažai sužinojo apie Slibino ordiną, šios organizacijos veiklą, taip pat ir polinkį į magiją ir okultizmą, tačiau netrukus pajuto, kad taip pat yra sekama.

Ji vis mažiau beturi vilties, kad pusbrolis tebėra gyvas, todėl galiausiai ir kreipėsi į mane, jausdama, kad neturi ko prarasti.

Manau, kad galiu jai padėti. Nes turiu vieną siūlo galą, kurį norėčiau pabandyti timptelėti.

Andrius.

Metas mums susitikti ir pasikalbėti.

Man didžiausia mįslė šioje istorijoje - M. pusbrolio Edžio dingimas. Jai taip pat. Kol kas vienintelė Edžio, jos pačios ir Slibino ordino sąsaja, kaip beprotiškai tai beskambėtų, yra… tas pats Vytautas Didysis!

M. prisiminė, kad jos giminė turi įdomią legendą - jie mėgsta puikuotis esą kilę iš Vytauto. Aš kvailai paklausiau, kaip tai gali būti, juk jos ir pusbrolio šaknys yra ir Rusijoje, ne tik Lietuvoje.

Pasirodo, viskas ne taip paprasta.

Sužinojau, kad Vytauto vaikaičių ir reikėtų ieškoti Rusijoje, nes valdovo duktė Sofija buvo sužadėta su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus sūnumi Vasilijumi, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi I, nuotaką parsivežė į Maskvą. Va taip. Santuokoje su Vasilijumi Sofija išgyveno 35 metus, susilaukė penkių sūnų ir keturių dukterų. Dauguma vaikų mirė maži, kiti - paaugę, išgyveno tik sūnus Vasilijus II, po tėvo mirties, aktyviai padedant tai pačiai Sofijai, perėmęs sostą.

Per kovas dėl Maskvos sosto Vasilijus II neteko abiejų akių, dėl ko buvo pramintas Tamsiuoju; kunigaikštis prarado ir sveikatą, bet nepaisant to, palikęs įpėdinių. Iš jų neva ir kilusi M. bei Eduardo giminė.

Pastaruoju metu esu linkęs neatmesti ir keisčiausių idėjų. Gal taip ir yra? M. mano, kad jos giminės sąsaja su Vytautu - išsigalvota.

Aš jai pasiūliau neskubėti daryti išvadų…

Bet kokiu atveju, savaitgalį planuojame susitikti ir pakalbėti. Ne tik apie tai.

Bandau sudėlioti paskutinius taškus ant „i” šioje šešėlinėje LDK istorijoje.

Kiek pavyko išsiaiškinti, Jogaila turėjo planų pats tapti didžiuoju Slibino ordino magistru, bet šiems sumanymams nebuvo lemta išsipildyti - 1434 m. Lenkijos karalius mirė. Dar po kelerių metų, 1437 m., mirė ir Zigmantas Liuksemburgietis, o Slibino ordinas pereina jo žento, Austrijos kunigaikščio Albrechto globon. Po jo ordinui vadovavo kiti Vengriją valdę karaliai, taip pat (tiesa, vos kelerius metus) ir Jogailos sūnus Vladislovas III Varnietis.

Ordinas gyvavo toliau, tik vis tvirtėjanti Osmanų imperija brolijos valdų pašonėje, o taip pat vis plačiau sklindantys gandai apie ordino polinkį į okultizmą bei juodąją magiją, privertė drakoniečius reformuotis bei trauktis į šešėlį. Slibino ordinas tapo visiškai slapta brolija, kuri neva išnyko penkioliktojo amžiaus pabaigoje.

Iš tikrųjų, tai niekur tie žmonės nedingo. Vienas Slibino ordino magistrų galiausiai tapo ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovu. Tai Transilvanijos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas 1576 m. Šis valdovas žinomas kaip Vilniaus universiteto įkūrimo rėmėjas. Be to, Steponas Batoras sėkmingai užbaigė ketvirtį amžiaus Lietuvą sekinusį Livonijos karą. Mažiau kalbama apie tai, kad tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu, šis žmogus pirmiausiai siekė sustiprinti paversti savo vasale Rusiją, o tada sutelktas šių valstybių pajėgas nukreipti prieš turkus ir atsikovoti Transilvaniją bei vėl pamėginti įgyvendinti drakoniečių tikslą - įkurti savo imperiją Rytų ir Vidurio Europoje. Šiems siekiams galiausiai sukliudė Batoro mirtis 1586 m.

Tačiau pats ordinas savo ambicijų neatsisakė ir toliau stengėsi jas įgyvendinti. Tiesa, stiprėjanti carinė Rusija, vėliau SSRS atsiradimas gerokai kliudė drakoniečiams siekti savo tikslų… Tačiau atrodo, kad brolija išliko ir vis dar siekia to paties.

Tik niekaip nepalieka ramybėje klausimas: o kuo čia dėtas M. pusbrolis? Ir ar apskritai jis čia kuo nors dėtas? Mergina man papasakojo, kad vaikinas, vardu Eduardas arba Edis, buvo šiek tiek ekscentriškas, netgi pavardę pasikeitė, kad skambėtų „kiečiau” - pasivadino Grynu. Domėjosi dizainu ir svajojo tapti stilistu. Vieną dieną jis paprasčiausiai pradingo. M., su kuria jis buvo labai artimas, gavo SMS žinutę - „gelbėk”. Ir tiek.

Jau kelis mėnesius iš jo - nė žinios. Kam drakoniečiams galėjo prisireikti to vaikinuko? Supratimo neturiu. Ji irgi.

OK, pripažįstu, galėjau ir pats susiprotėti, kad čia kažkas ne taip.

M. sakė, kad paskutinis mano blogo įrašas jai sukėlė šypseną. Nenuostabu - tas šiandien veikiantis „ordinas”, kurį radau internete… Tokių ordinų, užsiimančių šiais laikais pilna pristeigta, tik jie dažniausiai mažai ką bendra turi su kadaise veikusiomis riterių brolijomis.

Dar vienas dalykas, apie kurį nesusimąsčiau: tikriesiems drakoniečiams turėtų būti išties patogu turėti tokią organizaciją, kuri tarsi dūmų uždanga nukreipia visuomenės dėmesį nuo tikrosios Slibino brolijos ir jos veiklos…

O ji, atrodo, kraupoka, bet įdomi. Vakar dar kartą susitikome su M., ir ji man papasakojo dar šiek tiek iš to, ką jai pavyko sužinoti apie drakoniečius. Pabandžiau sudėti dalį to, ką mergina išsiaiškino, į rišlų tekstą. Įsitaisykite patogiau, žiūriu, čia nemažai skaitymo išėjo…

Kaip minėjau, anais laikais sukurto ordino tikrieji siekiai buvo telkti karinę ir politinę valdžią, tapti stipriausia organizacija Rytų Europoje. Organizacija, valdančia žemes nuo Novgorodo iki Konstantinopolio.

Slibino ordinas savo įtaką plėtė nesirinkdamas priemonių - šantažas, grasinimai ir žmogžudystės buvo įprasti veiklos metodai, dangstomi kova su kitatikiais. Todėl išoriškai ordinas atrodė kilni ir patraukli organizacija. Nereikia stebėtis, kad Slibino ordino nariu mielai tampa ir Lenkijos karalius Jogaila. Pastarajam narystė brolijoje buvo reikšminga priemonė užmegzti glaudžius ryšius su kitų kaimyninių valstybių valdovais. Tuo tarpu Vytautas į drakoniečių gretas taip nesiveržė, nes tikėjosi savo jėgomis sukurti karalystę, už kurią niekam neturėtų būti dėkingas.

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Vytauto įtakai plečiantis, Slibino ordino magistro, Šv. Romos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus Zigmanto I iniciatyva 1429 m. įvyksta Lucko suvažiavimas, kuriame buvo aptariamos Vidurio ir Rytų Europos politikos problemos, o tuo pačiu imperatorius pasiūlo Vytautui Didžiajam karaliaus vainiką. Nedaugeliui žinoma, kad Zigmantas Vytautui leido vienareikšmiai suprasti - arba šis stoja į ordiną, arba karaliaus vainiką ir savarankišką Lietuvos karalystę jis gali pamiršti.

Vytautas nutarė, jog nebeturi iš ko rinktis ir priima Zigmanto reikalavimą prisiekti ištikimybę ordinui. Tų pačių metų vasarą Lietuvos Didysis kunigaikštis įšventinamas į Slibino ordino riterius. Daugiau kaip po metų, 1430 m. rudenį, Vilniuje turėjo įvykti Vytauto karūnavimo ceremonija.

Vytautas gerai žinojo, kad jam bus sudėtinga likti vieninteliu ir tikruoju Lietuvos karaliumi neatsisakius ryšių su ordinu, todėl kunigaikštis puoselėja planus išsiskirti su „drakoniečiais” vos tik gaus karūną. Dar daugiau, įsiliejęs į ordiną, Vytautas sužino ir apie niūriąją brolijos pusę - ordino nariai naudojosi antgamtinėmis jėgomis, ir gana dažnai savo tikslų siekdavo naudodamies burtais bei raganystėmis. Lietuvos Didysis kunigaikštis slaptai ima rinkti įrodymus prieš savo ordino „brolius”, tikėdamasis, jog prireikus galės jais pasinaudoti, kad apsisaugotų nuo galimo „drakoniečių” keršto.

Deja, apie šiuos Vytauto planus sužino Zigmantas. Kalbama, kad jo agentai nuolatos supo Vytautą, kai kurie buvo netgi ypatingai artimi didžiajam kunigaikščiui, todėl jiems buvo gana lengva šnipinėti valdovą. M. tvirtina, kad drakoniečiams talkino viena šeima, iš kurios atseit kilusi garsi didikų Chodkevičių giminė. Dabar nepamenu, kaip ta šeima vadinasi. Bet M. paminėta pavardė man girdėta. Gal kur nors skaičiau apie juos ar per teliką kažką žiūrėjau? Nepamenu. Gaila…

Žodžiu, Zigmantas nurodo Jogailai atsikratyti Vytauto. Surengiamas tikras spektaklis - lenkai sulaiko imperatoriaus delegaciją, gabenančią karūnas Vytautui ir jo žmonai. Imperatorius (ir ordino magistras) tik bejėgiškai skėsteli rankomis, nors iš tiesų pats ir siekė, kad karūna niekuomet nepasiektų Vilniaus. Spalio 9 d. į Vilnių atvyksta Jogailos vadovaujama Lenkijos delegacija. Netrukus, lydėdamas Jogailą į Trakus, Vytautas nukrenta nuo žirgo, ir 1430 m. spalio 27 d. miršta. Jogaila praneša ordino vadovui apie sėkmingai įvykdytą užduotį. Istorikams iki šiol kelia dvejonių staigus Vytauto nusilpimas ir mirtis, nepaisant jo garbaus amžiaus.

Net neįsivaizdavau, kad istorija gali būti tokia įdomi… Bet klausiate, kaip tai susiję su mūsų laikais ir tuo, kas vyksta pastaruosius mėnesius? Dar nežinau. Bandau aiškintis.

Taigi pagaliau mes susitikome.

Tai iš tikrųjų buvo ji - mergina, kurios ieškojau. O po mūsų susitikimo ji man ėmė atrodyti dar mįslingesnė ir nuostabesnė.

Ir jos vardas iš tikrųjų prasideda raide M. Bet pažadėjau jo dar neatskleisti.

Visą savaitgalį sėdėjau ir sukau galvą, ką iš tikrųjų aš išgirdau. Po dalykų, kurie nutiko per pastaruosius pora mėnesių, esu linkęs patikėti viskuo.

Net nežinau, nuo ko pradėti ir apie ką iš to, ką ji man papasakojo, apskirtai galiu rašyti. Bandysiu, atleiskite, jei pasakojimas bus padrikas.

Taigi mergina papasakojo, kad egzistuoja tokia neaiški organizacija, pasivadinusi „Slibino ordinu”. M. stebi ir tyrinėja juos jau kurį laiką, ir jos turimi duomenys leidžia manyti, kad ši organizacija yra glaudžiai susijusi su tuo riterių ordinu, kuris veikė dar Vytauto laikais.

Skirtingai negu rašoma, „Slibino ordino” tikslai nėra ir niekada nebuvo vien tik saugoti krikščionybę Rytų Europoje. Jie visada siekė kur kas didesnio ir banalesnio dalyko - valdžios. Absoliučios valdžios. Bet kokiomis priemonėmis. Jei gerai supratau, jie siekia turėti savo žmones visos Rytų ir Vidurio Europos šalių valdžios institucijose… ir kažko dar daugiau.

M. įtaria, kad šita kompanija, veikianti ir Lietuvoje, prieš kelis mėnesius pagrobė jai labai brangų žmogų. Giminaitį, kažkokį ligi šiol niekam neužkliuvusį jauną stilistą. Jo vardas Edis.

Kam ordinui jo prireikė ir ar tas giminaitis apskritai tebėra gyvas, ji kol kas neišsiaiškino. Vaikinuko dingimo vietoje M. ir rado tą medalioną su drakonu, kurį per skubėjimą netyčia paliko bibliotekoje ir kuris trumpam buvo patekęs į mano rankas.

Ypatingą nerimą kelia tas dalykas, kad šitie žmonės savo tikslams pasiekti naudoja ne tik įprastus būdus, bet pasitelkia ir burtus bei magiją. M. mano, kad tai jie kerų pagalba užleido man košmarus - greitu laiku nuo jų man būtų pavažiavęs stogas, atsidurčiau tam tikroje įstaigoje ir nebekelčiau jokio pavojaus drakoniečiams. O būtent M. gynybinėmis pentagramomis bandė mane nuo to apsaugoti. Va taip…

Nesuprantu ir dar vieno dalyko: šiek tiek panaršęs internete, pavyzdžiui, laisvojoje enciklopedijoje, radau neva šiais laikais veikiančio Slibino ordino narių sąrašą. Prie šitos organizacijos norint netgi galima prisijungti… Visiška painiava.

Gerai, kol kas tiek. Turiu išbėgti, tai papildysiu vėliau. Ketinu vėl susitikti su M. ir pasitarti, ką ir kaip toliau veikiam. Viskas darosi labai įdomu…

O.K.

Pasirinkau renginį, nusipirkau bilietą. Už paskutinius savo litus - kaip sakoma, jei teks žūti, tai su muzika

Manau, viskas ten bus gerai. Žmonių renginy tikrai neturėtų trūkti…

Tik kažkaip žiauriai nekantrauju… Ir šiek tiek baisoka

Po pastarųjų įvykių itin įtariai reaguoju į bet kokius kvietimus susitikti, bet apie šitą turiu papasakoti.

Man vėl parašė M. L.

E-mailo turinys toks:

Labas,

Matau, kad nesiklausei mano įspėjimų, taigi nieko nuostabaus, kad buvai užpultas. Džiaugiuosi, kad tau nieko rimtesnio nenutiko - iš tavo parašinėjimų matau, kad nukentėjai nesmarkiai.

Matau ir tai, kad neketini nusiraminti. Todėl galvoju, kad tau reikėtų daugiau žinoti apie tai, kas čia vyksta. Susitikime ir pasikalbėkime. Galbūt taip bus geriau mums abiem.

Kad susitikimas būtų kiek įmanoma saugesnis, pasirinkime vietą, kur būtų daug žmonių. Koks nors viešas renginys, spektaklis ar koncertas, puikiai tiktų. Pasirink vietą ir laiką. Aš būsiu ten.

M.L.

Ką manote?

Aš galvoju, kad man jau bloga nuo tų paslapčių, paranojos ir nežinojimo, kas darosi. Galvoju, kad jei čia spąstai - man dzin, geriau kojas užversti, negu jaustis kaip ežiukui rūke. Taigi pabandysiu susitikti. Juolab, kad laiką ir vietą galiu rinktis pats…

Tik kur? „Viešas renginys”. Hmm… Gal turit kokių idėjų?

Ačiū už pagalbą ir už nuorodas, kur ieškoti.

Paprašiau informacijos apie tuo numeriu registruotą mašiną, bet sistema nieko nerado. Rašo „informacija nesurasta”. Po galais…

Gali būti, kad numerį neteisingai įsidėmėjau.

Žinote, kai tau spardo galvą, paprastai sunku atidžiai į ką nors žiūrėti ar kažką įsidėmėti.

Taigi atrodo, likau be nieko.

Tuo tarpu kuriam laikui nutariau persikelti gyventi pas draugus. Vienas iš jų paskolino dujų balionėlį savigynai, o ir aš pats saugausi bet kokių juodų automobilių.

Tiek kol kas, galvojam, ką daryti toliau.

Tai va žmonės, vakar vakare gavau į galvą. Visai stipriai, bet atrodo, niekas nelūžo, tai į gydytojus kol kas nesikreipiu. Bet žiūrėsim, gal dar ir prireiks…

Buvo taip.

Sekmadienį visą dieną mokiausi, kol pajutau, kad rauna stogą. Tada susisiekiau su pora kursiokų, kuriems irgi smegenys buvo beperkaistančios. Nutarėme jas atvėsinti bokalu alaus.

Šiek tiek pasėdėjom.

Tada išsivaikščiojom po namus. Kai jau buvau visai netoli savo laiptinės, prie manęs sustojo mašina. Juoda. Labai matyta. Iš jos iššoko pora kampuotų vyrukų. Cigaretės neprašė, kiek valandų neklausė - iš karto puolė mušti. Kai nukritau - spardė. Atrodo, viskas truko ilgokai. Aš tik gulėjau užsidengęs galvą ir stengiausi „neišskristi”.

Paskui taip pat staigiai sušoko atgal į mašiną ir nuvažiavo. Tik dar vienas sulojo: „lįsi, kur nereikia, bus dar blogiau”. Ir dingo.

Kažkaip paršliaužiau į namus. Viską skauda. Šįryt į veidrodį buvo baisu pasižiūrėt. Bet reikia susiimti - mokslai.

O tiems asilams, kurie moka tik iš pasalų puldinėti, nes, matyt, bijo gauti grąžos, jau sakiau ir dar kartą pakartosiu: neišsigandau.

Ir dar žinote, ką? Įsidėmėjau jūsų mašinos numerį.

Tik, galvoju, ką dabar man daryti? Kreiptis į teisėsaugą? Ar pačiam jų ieškoti? O kas tada?..

Įdomu, ar Lietuvoje apskritai galima sužinoti ką nors apie mašiną ir jos šeimininką, žinant numerį?

Nu va, mano „puikusis planas” padaryti viską viešai nuėjo šuniui ant uodegos.

Nebijokit, man viskas gerai, tiesiog mes taip ir nesusitikome.

Turbūt matėte patys: kai tik atėjau į kavinę, man paskambino tas pats Andrius. Labai atsiprašė, aiškino, kad tik dabar atsilaisvino nuo netikėtai užgriuvusių reikalų ir pakvietė susitikti už pusvalandžio, kitoje kavinėje, kitapus Neries.

Nereikia man pudrint smegenų!

Kadangi esu tikras, jog jis taip pat skaito šį blogą, tai dabar nebeturiu abejonių, kad kažkas su tuo Andrium negerai. Man atrodo, kad jis labai nenorėjo susitikti viešai, stebint kameroms, todėl ir bandė išsisukinėti.

Aš jam tik paaiškinau, kad turiu kitų reikalų ir kuo skubiausiai iš ten pasišalinau. Katės ir pelės su manim tegu geriau niekas nežaidžia.

Tiesa, kol laukiau, vienas vaikinas mane fotografuoti pradėjo, bet tikiuosi čia ne to Andriaus patikėtinis?..

Savaitgalį ketinu mokytis, kitą savaitę laukia pora atsiskaitymų, tai šnipų žaidimus kol kas rakinam į stalčių.

Taigi štai, ką sugalvojau.

Varau susitikti su Andrium.
Tiesą sakant, susitinkame už valandos.

Vietą pasirinkau aš. Remdamasis geriausiomis šnipų filmų tradicijomis, pasimatymą paskyriau viešoje vietoje. Vilniaus centre, šalia lauko galerijos.

Be to, tiesiai po vaizdo kameromis, kurios transliuoja į internetą, taigi galėsite patys viską tiesiogiai stebėti. Turėtumėte pažinti mane iš marškinėlių, kuriuos specialiai pasigaminau šiai „misijai”.

Paprašiau ir savo draugų, kad irgi pasižiūrėtų, viską filmuotų, o jei ką - skambintų visais varpais…

Taigi einu. Palinkėkite man sėkmės…

P.S. Išvakarėse gavau e-mailą nuo M.L. Rašo, kad jokiu būdu neičiau į jokius susitikimus su nepažįstamais žmonėmis. Gal tai ir kvaila, bet šįkart mane tie jos laiškeliai sunervino. Tai pati bent jau nesislapstytų ir viską dorai papasakotų, užuot rašinėjusi ir mokiusi…. Varau. Tegu man nepažįstamos mergos neaiškina, kaip gyventi!

Ačiū už pagalbą, žmonės, pasižiūrėjau, manau, visai galėčiau šį darbą dirbti.

Atliekamu laiku dar patikrinsiu, kas ką siūlo.

Tuo tarpu - į mano pagalbos prašymą sureagavo ir tas pats Andrius. Klausė, kodėl nesvarsčiau jo pasiūlymo bendradarbiauti ir dar kartą pakvietė susitikti.

Man patogiu laiku, man patogioje vietoje.

Galvoju, kad pats metas pagaliau susitikti ir vyriškai pašnekėti. Užteks tų nesąmonių.

Tik pabandysiu įgyvendint vieną idėją, kuri, man atrodo, tą susitikimą padarytų gerokai įdomesnį ir man palankesnį.

Dar parašysiu, ką sugalvojau, kai viską patikrinsiu. Tikiuosi, padėsit man tą idėją išpildyti

Nereikia nė vyrų juodais drabužiais juodose mašinose. Man ir taip šakės!

Vakar, apsilankęs universitete ir susipažinęs su sesijos tvarkaraščiu, o ypač - su darbais, kuriuos vėluoju ir jau pavėlavau atsiskaityti, supratau kad truputį svyla pasturgalis.

Jau pradėjau domėtis, kur pasiskolinti pinigų, jei kartais turėčiau skolų ir reiktų mokėti už mokslus. Galvoju, kad tokiu atveju tėvų paramos nebepakaktų, reiktų ieškoti ir darbo, kas nėra taip paprasta šiais laikais… O be to, sėdžiu sau dabar ir galvoju, ką aš apskritai galėčiau veikti, jei, pavyzdžiui, tektų kuriam laikui atidėti studijas?

Vieną darbo pasiūlymą turiu - iš to Andriaus. Bet jis pats ir tai, kad jis kažkaip susijęs su tais keistais dalykais, kurie aplink mane pastaruoju metu vyksta, verčia kol kas susilaikyti…

O daugiau? Ką aš apskritai moku?

Gerai, tik nereikia suskysti ir įsileisti nepilnavertiškumo komplekso. Mąstom.

Manau, kad esu komunikabilus ir gerai kalbu angliškai. Žmonėms patinka, kaip aš rašau ir bendrauju. Sakau, gal galėčiau būti vertėjas? Juolab, kad mano giminėj daug humanitarų…

Bet kažkaip nepatinka mintis visą laiką sėdėti prie žodynų ar vertėjauti nuobodžiuose susitikimuose. Man labiau patiktų veikla, kuri leistų keliauti, būti gryname ore…

Įdomu, kas dar man tiktų? Gal yra koks nors puslapis, kuris padeda save įvertinti ir tai išsiaiškinti?

Reiks paieškot.

Jėga - pagaliau vasara!

Visus sveikinu su prasidėjusia vasara ir tarptautine vaikų gynimo diena. Šitą datą su malonumu atsimenu dar nuo vaikystės, man labai patinka jos pavadinimas, ir visada ta proga eidavau su tėvais gerti limonado, valgyti ledų, o paskui tuojau pat važiuodavau į kaimą atostogauti

Bet tiek to džiaugsmo, nes su vasara studentams prasideda ir košmarai. Ne, ne slibinai, o egzai. Jiems, kaip jau ir sakiau, nelabai spėju ruoštis. Nors girdžiu, kad aukštosiose mokyklose dedasi įdomūs dalykai, pavyzdžiui, prieš pat sesiją dėstytojai eina neapmokamų atostogų, tas neguodžia - nepanašu, kad dėl to egzų nereiks laikyt…

Žodžiu, einu šiandien į univerą ir bandysiu aiškintis, kas manęs laukia.

(Atrodo, paskutinį laisvą) savaitgalį praleidau smagiai - su draugais sodyboje, prie ežero. Oras buvo tobulas, puikiai praleidom laiką.

Beje, važiuojant į sodybą Molėtų plentu, neapleido įspūdis, kad esame persekiojami - iš paskos beveik visą kelią sekė ta pati mašina. Nauja, juoda, kiek tamsintais stiklais - berods, BMW. Aplenkė mus tik jau kai ruošėmės sukti iš pagrindinio kelio.

Šiaip, žinodamas savo pastarojo meto nuotaikas, sakyčiau, kad vėl apniko paranoja. Tik kad į tą mašiną atkreipė dėmesį ir mano draugai, kurie važiavo kartu.

Bet savaitgalio nieks nesugadino

Šįryt man vėl paskambino tas bičas, vardu Andrius. Nors pakalbėjom visai normaliai, jo balsas atrodo malonus, bet man kažkas labai nepatiko. Nežinau, ar jums tai būna, kai atrodo, kad žmogus šneka taip, tarsi skustuvo ašmenis medum užtepti bandytų. Oba, gražiai čia susakiau. Jo, jausmas būtent toks.

Priekaištavo, kad nieko neatsakiau į jo pasiūlymą. Iš tikrųjų neatsakiau - buvau ir šiek tiek primiršęs. Kvietė susitikti ir pasikalbėti.

Sakė, kad gali daugiau papasakoti apie Slibino ordiną ir paaiškinti tai, ką perskaičiau aname šifruotame pranešime.

O kai paklausiau, kas jam iš to ir ko jam iš manęs iš tikrųjų reikia, tai atsakymas truputėlį nustebino. Bandysiu pacituoti: „Žinai pats, nes apie tai vis čiulbi, tik negalvoji. Pažaiskime - įsižiūrėk geriau, ką ištarei per pastarąsias pora savaičių, pasižiūrėk į akrostichą, ir suprasi, ko man reikia”.

Štai dabar ir pasakykit man: kuris iš mūsų labiau trenktas?